Pramerki akis ir pirmas dalykas, į kurį sugebi sukoncentruoti dėmesį, tai lietaus lašai, barbenantys į skardinį stogą. Jų aidintis ir pasikartojantis susidūrimo su skarda garsas tau įsikala į galvą, taip iš jos išguidamas bet kokias pašalines mintis. Ir tada tu lieki su lietumi. Bet ne ilgam. Po kelių akimirkų tavo mintyse pradeda rastis kažkokie keisti prisiminimai, kurie, atrodo, net nėra susiję su lietumi. Čia tu, saulėtą rytmetį su dideliu jauduliu ir nepaaiškinamu laukimu pirmąjį kartą skubi į mokyklą, tvirtai laikydama mamą už rankos. O štai, po kelių metų nuliūdęs verki sėdėdamas savo suole, kadangi mergaitės šaiposi iš tavo sijono. O, štai, tu jau daug vyresnė ir bėgi mokyklos koridoriumi kikendama, už rankos laikydama savo pačią geriausią draugę. Jūs juokiatės, nes mergaitė, kuri mėgo iš jūsų šaipytis, apsikvailino prieš pusę mokyklos. Ir štai, dar praėjus keliems metams nuo to, tu mieliau kalbiesi su ta mergina, negu su savo geriausia drauge, kurią jau drąsiai gali vadinti buvusia.
Užmerki akis. Lietus liko, prisiminimai vėl dingo. Tu žinai, kad po kelių akimirkų jie vėl sugrįš, ir tikriausiai su dar didesne nostalgijos banga negu prieš tai, bet nieko negali padaryti.
