pažadukai

savo pačiam nuostabiausiam vėžliui <3 su derama pagarba, vėžys.

Sėdėjo sau ramiausiai balos pakrašty vėžlys,

kol neužkliudė jo pro šalį einantis vėžys.

Vėžlys keistai liūdėjo, vėžys į jį žiūrėjo,

kol netikėtai juoktis jie abu lengvai pradėjo.

O juokės jie iš nieko - tik snaigių ir lietaus,

iš skruzdžių darbininkių ir purvino dangaus,

Raudonų vėžlio žnyplių ir vėžlio seno kiauto,

iš to, kad niekada tokie kaip jie dar nedraugavo.

Skambėjo visas pabalys nuo juoko per dienas,

visi aplink žinojo dvi draugų tų taisykles;

Pirma - kol jie kartu, tol net ir sienas gali griauti,

antra - nors jie skirtingi, tai nesutrukdys draugauti.

<3

vaikystės prisiminimai

Vaikiškos šypsenos, juokas kai sninga,

Meilė pirmoji... Viskas jau dingo.

Lieka tik klausimas, kaip atgaut tą viską,

Pabandyti niekad neužaugti? Bingo!

O, kaip norėčiau, kad viskas būtų paprasta,

Kad laiką kaip rodyklę laikrodžio, tik švyst, atsukt atgal.

Bet kiek jau pragyventa, ką nuveikei - jau viskas prarasta,

Juk nepabelsi ponui Dievui atviran langan.

Gali tik prisiminti tą vaikystę, jaukų šurmulį,

Kai slėpdavais nuo visko tų aukštų beržų pavėsy,

Kai juokdavais iš nieko, kai be reikalo nuliūsdavai...

Kvaili prisiminimai... Bet kitokių - neturėsi.

no way home.

 

prakeikęs savo mintis prisidegi cigaretę,
tik tam, kad pajustum skonį dūmo,
lyg tai suteiktų tau šiek tiek orumo.
juk lengva visą nerimą sukišt į dūmų debesį.
man keista, kaip tos
vaikiškos kreidutės taip staiga prarado žavesį.
dar vakar susikrimtęs dėl to paties tu liūdėjai.
šiandien - vienodai.gal, iš tiesų, net nerūpėjai?
gal štai, kodėl rūkyti tu pradėjai?
juk lengva, kai visą rūpestį kažkur į tolį
tiesiog nusineša pašėlę vėjai.