2011.03.09 arba kūrybinė krizė

Mes apkabinam, mums tai nereiškia nieko, mes saulei šviečiant reikalaujam sniego. Mes girdim garsą, jis sukelia jausmus, Matai tik kūną, bet supranti - žmogus. Mes nusispjaunam, nors mums labiausiai rūpi, Kažką įžeidžiam ir paliekame supūti. Akis užmerkiam, nors dar širdį nemiegam, Labiausiai mylim, bet išeinam ir paliekam...

i'm gonna live for what i'd die for

pasistatysiu vėjų pilį, 

užlipsiu laiptais debesų

ir pasislėpsiu naktį tarp žvaigždžių.

manęs tu nesurasi,

kad ir kaip tau reikės,

manęs nėra ir jau daugiau nebeskaudės.

tiesiog norėčiau išplėšti,

puslapius, kur mes abu,
ir pasilikt tik tuos, kur buvo dar ramu.

nes prieš tau atsirandant

viskas buvo taip paprasta,

o dabar viskas žlugo ir palaidota prarasta.

nesakyk man neliūdėti, 

nebemokyt būt savim, 

aš pamiršusi save, dėl kitų dar pagyvensiu,

gal užges lange šviesa,

gal patapsim svetimi,

o gal tiesiog prarasiu nuovoką ir per anksti pasensiu.

2011.01.09

vėl traukiu iš archyvo...

Vieną kartą užsimerkus jau gali neatsimerkti
Ir paskendusi akloj tamsoj be sustojimo verkti.
Tu gali pamiršti saulę, tu gali pamiršti šviesą,
Savo mintyse paskęsti ir bandyt surasti tiesą.

O kas būtų, jeigu dingtų toks dalykas kaipo jausmas?
Ir pamirštum, kas tai meilė, nežinotum, kas tai skausmas?
Nesidžiaugtumei dėl draugo, nesigraužtum dėl kaltės,
Neliūdėtum dėl lietaus ir nelauktumei sėkmės.

Jeigu vienądien tavas ausis užgožtų vien tyla,
Negirdėtumei Tu juoko, nebyli būtų rauda.
Paukščiai rytmetį nežadintų, nekrykštautų vaikai,
vėlų, tamsų rudens vakarą neskambčiotų lašai.

Jeigu niekada tu lūpų negalėtumei atverti,
Negalėtum pasakyti, kaip norėtum tu gyventi.
Negalėtumei pagirti, negalėtumei paguosti,
Negalėtum sudaužtos širdies švelniu žodžiu paglostyt.

Kaip pasidarys tau liūdna, jausies tuščias ir nykus,
Aš prašau tavęs, Tu prisiminki šiuos kelis žodžius.
Ir kai pats tu sau meluosi, kad nič nieko neturi,
Akys, ausys, lūpos tau primins, brangiausia - ką jauti.