Ištaškyk savo kraują su stipriu vėjo gūsiu, kad rasa jis pažirtų į milijoną pusių. Dar įgelk savo kūnui plakant per ne lyg naiviai kalbomis, kurios žudo labiau negu peiliai. Pro rausvus akių vokus skaityk alegoriškai pamokslus pasmerktai subyrėt auditoriai. Paragauk vyno acto, kurį siūlai prie vandens asmenims, kurie gelbsti tave iš rudens. Laviruok tarp šaltinių ir bedugnių tarpeklių, iš nuodų savų nuliek žiemai keletą varveklių Pražudyk jauną juoką ir kamieną jo pilką, lįsk po žemėm ir medžiu bei susuk save į šilką.
pėdas užžarsčiau, bet poelgių pėdsakai paliko, ratais akmenis tapiau, bet ateiviai neišskrido. su žiemos balta skraja atplasnoja ir fantazija, smegenų audra ir keista kūrybinė invazija. tik įkvėpk giliau to šalčio, gal nuspalvinsi juo gatvę, niūrų vakarą, ir dar kovojančią rudens vienatvę. už snaiges aš nusipirksiu akvarelę ir guašą, ir tada po eglėm valgysim kalėdinį guliašą. pakabinkim eglės šaką prie nenuvalyto lango ir stebėkim, kaip mėnulis su pūga sušoks mums tango. mandarinais ir aguonom iškvėpinkime namus ir dvasia Kalėdų skambesiu nukariaus sapnus.
Egzistencinės teorijos pakibo danguje, kaip niūrūs debesys, iš kurių tik klausimais ir lyja, visi skėčiais prisidengę nuo jų bėga, bet kirmyja, ir sausra blizgučių siaučia individo viduje. Kai pirštu į dangų duriam, pripažinkim, sekam pirštą, o ne kamuolius, kurie galbūt kažkam namus atstos, tik pirštu kvailai mojuosim, kol respublikai pabos, ir surūgę pilsim rūgštį ant senolių, kurie niršta.
Tad belieka klausimas - kovot su vėju ar pasiekti debesų didybę, skendinčią bekraščiam danguje? Ar pailsę vieną rytą atsibusim pragare ir su kuprine tuščia šešėlį kaktuso paliegsim?
Pavargau. Te plaukia debesys, kurie atrodė svarūs ir išnyksta jie kaip pasakų herojai ir kerai. Juos ir jūs paleiskit, neliūdėkit, viskas baigiasi gražiai saulė šviečia, laikas šypsosi, tik vandenys per tamsūs.
penki šimtai dvidešimt penki tūkstančiai šeši šimtai minučių, o dar daugiau prisiminimų ir veidų, trys šimtai šešiasdešimt penkios ryto aušros, ir bent penkis kartus daugiau šypsenų. Maždaug septyni šimtai dešimt puodelių nuo arbatos, o gal kavos, svarbu, kad sušildo iš vidaus. tikrai daugiau negu tūkstantis jaukių "labas" ir tikrai bent dešimt kartų, kai bėgot nuo lietaus. Keturi nustebimai, kad jau keičias metų laikas; devyniasdešimt vienas rytas stebint krentančius lapus, devyniasdešimt dvi saulėtos ir šiltos dienos, devyniasdešimt, kai žandus žnaibo šiaurys nekantrus, dar devyniasdešimt dvi, kai viskas atgyja. Milijonai sekundžių, kai galvoj - minčių lietus, tos kelios akimirkos, kai širdis staiga nutyla - kokiais dar matavimo vienetais mes įvardijam metus?
3...2...1...JAU! Tik, didžiausiam mano apmaudui, nekrenta baltos, su savim šaltį ir jaukumą atsinešančios snaigės. Taip ir norėjosi, kad akimirką, kai sulaukęs vidurnakčio perverti kalendoriaus lapelį, pradėtų snigti. Bet nepradėjo. Lauke ir toliau siautėjo niūrus vėjas, po dangų gainiojantis tamsius BESNIEGIUS debesis. Bet gruodžio pradžia, nors ir neatnešusi taip mano laukto šaltuko, atsinešė kažką kitą. Nežinau, kaip tai įvardinti, regis, žodis kirba ant liežuvio galo, bet apibrėžti - be galo sunku. Gal tai laukimas? Taip, bus laukimas. Todėl ir privalau nusipirkti advento kalendorių, kuris kas dieną primins, kiek nedaug liko iki pačių šilčiausių švenčių! Parduotuvių vitrinas jau nukariavo kalėdinės dekoracijos, gatvės alsuoja marcipanais, o į valgiaraščius visi palaipsniui įtraukia mandarinus. Kalėdinės švieselės pakeičia stalines lempas, visi užsikrečiame šurmuliu, ieškodami idealių dovanų savo draugams, šeimoms. Kartais norėčiau, kad Kalėdos tęstųsi visus metus, bet supratusi, kad taip jos prarastų savo ypatingumą, papurtau galvą, ir toliau kantriai laukiu to paskutinio mėnesio, kuris padeda tašką ant i žodyje "metai". Taigi, iki Kalėdų liko 24 dienos. 24 advento kalendoriaus lapeliai, kuriuos reikia atversti. 24 dienos pasiruošti gerumo ir nesavanaudiško rūpesčio bombos sprogimui. Užžiebiau kalėdines lemputes, kurios išsyk kitomis, šiltesnėmis spalvomis nuspalvino kambarį. Kartu nuspalvinau ir širdį.
