Tyla - įvairiapusiškus jausmus sukelianti būsena. Kai visi aplink tyli, mums pasidaro nejauku, nesmagu, mes norime ją sulaužyti, pasakyti, kad ir didžiausią pasaulyje kvailystę, tik kad erdvėje pakibtų žodžiai, o ne neištartos mintys. Būna, kad tyčia tylime, nes su tyla mus apima ramybė. Bet kartais tylos atsiradimas yra įtakojamas įvairiapusiškų jausmų. Kartais tylime, kai pykstame. Kad neištartume degančios, nežinia iš kur atėjusios minties. Dažnai, po tokių karštų minčių išsakymo, mums tenka gailėtis. Dar žmonių tarpe įsivyrauja tyla, kai liūdime. Rodos, nenorime nieko sakyti, nes tyla užpildo vidinę tuštumą. Kartais tylime, kai džiaugiamės; kai pakili nuotaika tvyro ore ir, atrodo, menkiausias krepštelėjimas sugadins visą laimę. Bet dažniausiai tylime, kai neturime ko pasakyti. Kaip kažkada yra pasakęs prancūzų leksikografas Pjeras Buastas: "Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos." Bet grįžtant prie tylos nagrinėjimo, pati tyla gali būti įvairi. Sukelta tyčia, kai ore tvyro įtampa, lyg žaidžiant kokį nors erzinimo žaidimą. Kita bus slegianti, primenanti nemalonius įvykius.
Ir mes kiekvienas pasirenkame, kad tylėti, o kada - prabilti. Ne veltui yra sakoma : "Išmokai kalbėti – užaugai. Išmokai tylėti – įgavai proto."
