paslaptys paslaptėlės...

Į palėpės plyšį juodą

Ar į seną seną puodą,

Savo paslaptis sugrūsiu

Ir tada keistai nuliūsiu.

Tegu skrenda jos į dangų

Ir aplanko žmogų brangų,

Tegu mindo baltą sniegą, 

Kai manęs aplink nelieka.

Arba lieka te palėpėj

Kur tamsa šiltai jas saugo

Kur jas nuo vaikystės slėpėm,

Nors seniai vaikai suaugo.

O kai paslaptys pasens tu

Ištapetuok kambario sienas

Ir kai nakty bus baisu

Tu skaityk jas, kad ir vienas.

kai nuoskauda užspaudžia gerklę.

Debesy kiauram paskęsti kartais man lengviau,

Negu suprast, ką tu sakai ir kur aš suklydau.
Man noris taip dažnai visiems žmonėm užvert duris

Arba pačiai išeit velniop ir slėptis, kol praeis naktis.

Ir senas balsas galvoje man vėl sakys "sugrįžk namo"

Kaip grįžt, jei vos parėjus aš turiu su aitvarais kovot?

Kai vos šypsenai menkai nubudusiai manam veide

Reikia dingt ir apsimest, kad ji - šaltajame kare.

Ir kai trukdo man šypsotis jūsų vaikiška kalba,

Kai bandau visus sutaikyt, ir dar to jums negana.
Ir kai jums visai vienodai, kokios graužia mane nuoskaudos:

"Išeinu, fuck off, visuomene, nuo šiandien man atostogos!"

maži dalykai

Kai dangų neramų užkloja naktis,

Kai lyja lietus ir tau graužia akis

Nelengva surasti tau kelią tarp minčių,

Paklysti tarp pasakų ir tarp paslapčių.

Kai lapkričio vėjas nugairina veidą,

Kai nori šypsotis, bet debesys neleidžia

Tu pameti ramybę, kaip čekį pirkinių

Be jos kiekvieną vakarą tau darosi ilgu.

Tamsu, matyt sunku, ir pats savęs nesupranti,

Šypsais, kvailai viliesi, galbūt supras kiti.

Kai labirintas galvoje neturi išėjimo,

Keistoka juk tikėtis aplinkinių supratimo.

Nukrito medžių lapai ir su pikto vėjo gūsiais

Nusinešė mintis ruduo, pasidabinęs ūsais.

Ironija vėlyvo vakaro mintyse liko,

Kaip kamščiuose užstringa mašina pataikiusi ant piko.