mažytė pastabėlė - kai kur paryškinau skiemenis: mėgstu nusižengti kirčiavimo taisyklėms, tad eilėraštis suskambės tik tada, kai sukirčiuosite paryškintą skiemenį :)
Ruduo - ne tik žodis, ne tezė, ne laikas,
Ruduo - toks reikšmingai beprotiškai paikas.
Lapus meta medžiai visai be jokio saiko
Ir širdy pasiilgsti savęs kaip mažo vaiko.
Spalvų margumynas užgniaužia tau kvapą,
Tu nori sau į saują paimt kiekvieną lapą
Nukritusį nuo medžio lyg kristų iš dangaus
Ir niekad nepamiršti jo mirgėjimo blyškaus.
Ruduo - kada tik pledas tegelbsti nuo vienatvės,
Kai tuščios ir nuobodžios patampa miesto gatvės.
Kai viskas, ką netyčia tu išpliurpsi sau naktį
Liks paslėpta mieliausios tavo pagalvės glėby.
Manau, šiek tiek kvaila ir žiauriai juokinga,
Niūriausią metų laiką matyt mane laimingą
Žinau, truputį keista, bet iš ties aš myliu rudenį,
Tik vienas liko klausimas - kodėl mane tu liūdini?
Kam galvoti, "kas blogai man?", kam tikėti savimi?
Jei save praradus tu greičiau pabėgi nuo bėdų.
Suklaidinta asmenybė daug blogiau už piratus,
Pasaulinį trečią karą, vėžį, ašaras ir marą.
Protą, širdį ir gyvenimą dalinam mes per pus
Ir prarandame kasdien minčių po du su puse aro.
O galėtų lyti... Gal nuplaus visų tai makiažą
Ir nustosim būt kitu, rasim pagaliau save.
Gal tada be savo kaukių mes nubėgsime į pliažą
Ir realybėje nors kartą bus geriau negu sapne.
Kartais užtenka tiesiog atsitiktinių žodžių, šiltos arbatos, geros nuotaikos, nuostabios muzikos ir artimo žmogaus šalia, kad suguldytum savo mintis taip, kaip niekada neišėjo.
Pramerki akis ir pirmas dalykas, į kurį sugebi sukoncentruoti dėmesį, tai lietaus lašai, barbenantys į skardinį stogą. Jų aidintis ir pasikartojantis susidūrimo su skarda garsas tau įsikala į galvą, taip iš jos išguidamas bet kokias pašalines mintis. Ir tada tu lieki su lietumi. Bet ne ilgam. Po kelių akimirkų tavo mintyse pradeda rastis kažkokie keisti prisiminimai, kurie, atrodo, net nėra susiję su lietumi. Čia tu, saulėtą rytmetį su dideliu jauduliu ir nepaaiškinamu laukimu pirmąjį kartą skubi į mokyklą, tvirtai laikydama mamą už rankos. O štai, po kelių metų nuliūdęs verki sėdėdamas savo suole, kadangi mergaitės šaiposi iš tavo sijono. O, štai, tu jau daug vyresnė ir bėgi mokyklos koridoriumi kikendama, už rankos laikydama savo pačią geriausią draugę. Jūs juokiatės, nes mergaitė, kuri mėgo iš jūsų šaipytis, apsikvailino prieš pusę mokyklos. Ir štai, dar praėjus keliems metams nuo to, tu mieliau kalbiesi su ta mergina, negu su savo geriausia drauge, kurią jau drąsiai gali vadinti buvusia.
Užmerki akis. Lietus liko, prisiminimai vėl dingo. Tu žinai, kad po kelių akimirkų jie vėl sugrįš, ir tikriausiai su dar didesne nostalgijos banga negu prieš tai, bet nieko negali padaryti.
laba diena( rytas/vakaras ) atsižvelgiant į tai, kuriuo paros metu juos čia užsukote.
šįkart norėčiau parašyti kažką prasmingo, bet man vienintelė mintis atėjusi į galvą buvo miegas, o apie jį negalima parašyti nieko prasmingo. Na, nebent tai, kad be jo mes visi žuvę ir vaikščiotume užtinusiomis akimis kaip zombiai.
O jeigu rimtai, tai noriu čia įdėti kokį nors savo eilėraštį, nes matyt šitą žino tik žmonės, kurie pakankamai gerai mane pažįsta - taip, aš rašau eilėraščius ir jeigu kiekvieną jų išsaugočiau , o ne parašius juos ant lapelio išmesčiau, nes manau, kad jie yra krūva besirimuojančių žodžių, tai jau galėčiau mąstyt apie knygos leidimą arba kažką panašaus.
Išeikim šiąnakt paslapčia iš namų
Palikim pasaulį kažkur už nugarų
Bet kur - į mišką, į lauką prie ežero šalia,
Svarbiausia - ne namie, svarbiausia - ne čia.
Pasiklyskim kažkur tarp medžių plačių,
Pabėkim nuo mano ir tavo minčių
Ir naują lapą atvertę pamažu
Rašysim istoriją savo nuo pradžių.
O gal... Pabėkim?
Kažkur toli, kur nepasiekia šauksmas?
Kai perveria širdį nesuprastas skausmas?
Ir bėkime tol, kol abu mes suprasim,
kad naktį paklysti - visai neblogas jausmas...
va toks va mano eilėraštis, lauksiu atsiliepimų it tikrai prašau, palikite komentarą, apie tai, kokio kito įrašo norėtumėt.
