ant stogo

ant krašto,

kur sustoja laikrodžių rodyklės,

be rašto,

kur nelaužomos uslūžta gravitacijos taisyklės;

sustoja viskas.

nieko nebelieka, nei taisyklių, nei jausmų.

neliaka draugo,

išnykstu aš ir tai, kas esi tu.

Tik vėjas,

jo gūsiai ir debesys, genantys dangų,

tu nejauti,

to kas nutiko, tu nejauti rankų

ir to, ką paliesti gali - juk išnyksta erdvė;

iš simbolių žodžiuose

lieka viena tik raidė.

Ir viskas ištirpsta.

tas pojūtis, kai esi gyvas, kai nieko nelieka,

kai nejučia riba

tarp žmogaus ir tamsos atsitrenkia į sieną;

neišlieka;

ištirpsta likučiai, to, ką esi turėjęs.

ir kartais šypteli,

gerai, kad į visumą vėl tave surenka vėjas.

kai nebegalvoju

prabudus nuo lietaus, pažiūriu aš į dangų, ir kažkaip ramu,

kad nuotaiką atspindi jis. Lyju. Kasryt prabudusi šiek tiek liūdžiu.

kodėl? geriau neklaust, nes viskas taip tragiškai painu, kad net išskystu

ir kai papasakot kam nors bandau, aš žodžiuose ir jų prasmėj paklystu.

paslystu. prasmėse ir ten, kur kažkada taip gera buvo.

ar gali tai sugrįžt? Ar visos viltys per audras jau nuplaukė į jūrą su pakeltom burėm?

sugriebus telefoną aš geriu, kas dar liko. 

žodžiu tavus... aš nežinau, tai melas, ar tada rašei iš tikro

tada jaučiaus svarbi. Jaučiaus gerai, jaučiaus, lg kažkada kažkam rūpėjo

kad gerai jaučiuosi, kai esu savim. Dabar man gera, kai aš būnu vėju,

nes jis nupučia baimę.O save užmiršt ir šypsotis visada saugu

kitiems juk tai reiškia laimę. O kartais man šypsotis taip skaudu.

atsidūstu. ir viskas grįžta. Tai, ką tu sakei, ką man žadėjai, ką kalbėjom

ir aš prisimenu visus žodžius. visas prasme. prisimenu net tai, ko nieks nepastebėjo.

prisimenu naktis, kai vis prikeldavai mane sms žinutėm...

tai taip sentimentalu.... tik nežinau, ar tu, ar aš, ar kartu tai pražudėm.

rainbow

stereotipai

tai blogi ir nesupaisomi tipai.

jie varžo žmones

ir nepadeda jokie reklaminiai klipai.

atrodo banaliai,

bet kartais pagalvoju,

gal žmonės tokie nematė namo aukštyn kojom.

arba žirafos trumpakaklės,

juodaodės mėlynakės,

protingos blondinės

arba kaliausės be skrybėlės šiaudinės.

atrodo, lyg kitokie dalykai kanda,

tad liejamės visi į pilką bandą,

nematom niekada vaivorykštės spalvų,

gyvenam tarp kaimynų 

tokių kaip mes - pilkų.

Bet man, iš ties, vienodai.

Šypsotis moku oriai.

Ir plaukia pro mane "pilkieji" ir gandai.

Stereotipus laidojus, 

dangun aš leidžiu aitvarus.

pavydi?

o man saulė šiandien šviečia raudonai.

kekėm

užsimerkiu, ir sukandusi dantis
pabandau kažkur bedugnėj nuskandint
gurkšnelį liūdesio. šypsaus, nes
niekada išties nemėgau to dangaus
surūgusio.O gal net ne dangaus, 
gal pati savęs nemėgau, nes vietoj
to, kad spręsčiau problemas
akių vokus suspaudus bėgau.

norėčiau, kad nors kartą suvokimas
man praskeltų galvą, mintis blogas
surinktų ir paleistų pavėjui pravėrus 
langą. juokinga? Taip, žinau, bet 
kartais tam per daug turiu aš ryžto
ir noris trenkt durim, švariom mintim
išeit, tikėt, kad niekad čia jau
nesugrįšiu.

ir kartais kandu. Ne, ne kitiems,
o sau jausmus dantim suplėšau, 
kad tik neturėčiau sukt galvos 
dėl ko naktim. Ir žinot, net tada,
kai noriu pasakyt kažką svarbaus, 
kad pradedu net svaigti, turiu savybę
blogą - pradėjus dalykus, pritrūkstu 
valios juos paba