pavasaris

Šaltas, šlapias, niūrus, tamsus,
nelaukiamas ir nereikalingas.
Visi keikia ir vos tik pamato, kad artinasi, 
slepiasi, lyg būtų nuodingas 
nors išties nėra. Niekam nekenkia
ir nieko negadina. Dažniausiai kaip tik atgaivina!
Bet nors visi žino, vis tiek vengia.
Pasirodžius, viskas išnyksta.
Ir sakydama viskas, turiu omenyje viską:
žoles, kurios dygsta, 
gėles, kurios vysta, 
draugystes, kurios pražysta.
Bet žinai, gal bėk ir Tu.
Pasimesk ir save manyje prarask.
Išnyk, ištirpk ir susiliek su dangum.
Juk aš lietus.
Ir viskas aplink mane sunku.

čia taip perdėta viskas, tokia košė "makalošė"...

Pavasaris nukrito iš dangaus ir, kaip kiekvienas metų laikas su besikeičiančiu oru, atsinešė ypatingų emocijų rinkinį, kuriam perprasti reikia matematiko smegenų, filosofinių įžvalgų, cheminių formulių išmanymo ir dar visko, ko neišmoksi jokioje mokykloje. Gamtoje vykstantys natūralūs procesai savitai atsikartoja iš pačiame žmoguje. Žemę gaivintis lietus iššaukia minčių lietų, atgaivinantį visą žiemą miegojusią žmogaus sielą. Kartu su dygstančiomis žolelėmis dygsta ir nauji pavasariniai planai, o medžiuose sprogstantys kačiukai susprogdina žmogaus emocijas ir jos nevaldomos liejasi visur. Meilės, laimės, draugiškumas, o kai kam ir depresija. Viskas tampa bendru mišiniu, kuriuo pavasarį kvėpuojame. Bet, kaip vienas labai gerai "internautams" žinomas veikėjas sako: "...čia viskas taip perdėta, tokia "košė makalošė" ... ". Pritariu. Ir tiesiog stengies tai ignoruot. Apsimeti, kad pavasaris nieko nepakeitė. Kad Tu nieko nedarai kitaip. Tik balsas jau nebe toks sulaužytas... Na, ir žodžiai šiek tiek nuoširdesni.

#drambliųpiliesnesąmonės

Seniai jau niekas nekalba, kas ant liežuvio galo ilsisi, 
o žodžiai pasiekia ausis tik tie, kurių visi ir tikisi,
bet kam nuo to geriau? Ne man, ne Tau, nes viskas išsibarsto,
o nuoširdžias mintis nusinešam kartu į duobę karsto.

Dilemom pasipuošę šypsenas bejausmes saujom mėtom, 
namus ir židinį šeimos užkamšom vien mintim dėmėtom.
Visi laimingi, visi akli, visi tušti, visur tylu,
visur tiesa, visur melai, kažkur ir Tu esi tarp jų.

Kažkada baltai, dabar niūriai, išpilsim tai, kas neramina,
nes nei žodžiai, nei seni darbai, nakties audrų nenuramina.
Karčios šaknys nesaldžioj minty mus verčia nutylėti tiesą, 
bet sakyki, kam geriau bus, jei dabar uždegsiu šviesą?

Esam įdomi karta

Oro pakitimą mes pamatome ant sienų,

jau pamiršome ir išvaizdą, ir kvapą senienų,

visur tik bruzda mintys apie svarbią inovaciją,

Ir akys užmerkiamos prieš merdinčią naciją.

Negalvojam savo galva, tik tuščiai linksim,

nedirbam, o blizgančiom akytėm tik mirksim.

Nepavargstam... Kai kalbos nukrypsta prie nedarbų

ir kai reikia pilti rūgštį ant ištikimų draugų.

Gyvenam praeitim, nes dabartis neįdomi, 

savos idėjos mums per prastos ir planai - netobuli,

metam savo takelius dėl nuvalkioto kelio,

ir nors pašnekovas tyli, vis nepadedam ragelio.