žvaigždėtos lubos.

Tarp smėlio smilčių ir tuščių SMS žinučių

Aš guldau savo mintis tarp sąsiuvinio eilučių.

Tarp minčių tamsių košės ir saulės šilumos

Aš bandau rast savo sielai bent kruopelę ramumos.

Užsimerk, paklausyk viską užgožiančios tylos,

Jei mokėsi klausyt – ji tau muziką atstos,

O žvaigždėtą dangų lai tau lubos primins,

Ir kai sielvartaut pavargsi jos tave nuramins.

kibiras ramybės

Užsidėti trumpam kaukę šiais laikais nebemadinga,

Ją nešioti kiaurą parą kartų du šimtus geriau,

Nes ta kaukė laikina net nėra kažkam naudinga -

Susikurti naują "aš" patogiau ir pravarčiau.

Apsimest, kad viskas rūpi, ir dienom, ir naktimi,

Sutikt su tuo, ką sako ir klausyt visų minčių.

Kam galvoti, "kas blogai man?", kam tikėti savimi?

Jei save praradus tu greičiau pabėgi nuo bėdų.

Suklaidinta asmenybė daug blogiau už piratus,

Pasaulinį trečią karą, vėžį, ašaras ir marą.

Protą, širdį ir gyvenimą dalinam mes per pus

Ir prarandame kasdien minčių po du su puse aro.

O galėtų lyti... Gal nuplaus visų tai makiažą

Ir nustosim būt kitu, rasim pagaliau save.

Gal tada be savo kaukių mes nubėgsime į pliažą

Ir realybėje nors kartą bus geriau negu sapne.

1. Kartais užtenka tiesiog atsitiktinių žodžių, šiltos arbatos, geros nuotaikos, nuostabios muzikos ir artimo žmogaus šalia, kad suguldytum savo mintis taip, kaip niekada neišėjo. 
2. Ačiū :)

everyone dress in white

Kai sėdėdama po beržu tarp minčių aš pasiklystu,

Kai einu slidžiu kraštu ir susvyravusi paslystu,

Kai paleidžiu tai, kas tikra ir bandau gyvent sapne,

Prarandu aš visą viltį ir tada teisiu save.

Už žodžius nepasakytus ir už išrėktas tiesas,

Už kartus, kai melavau, kad man lengva be tavęs.

Išdavystes, apgavystes, paslaptis savy laikytas

Už naktis nepramiegotas ir už savo veidmainystes.

Būna taip - užeina noras bent trumpam išeit ir dingt,

Grįšt po keletos dienų, o tada ir vėl numirt.

Pasiklysti tu širdy, išsiplėtusioj lig miesto,

Kol galiausiai supranti, kad esi gabalas mėšlo.