pavasaris

Šaltas, šlapias, niūrus, tamsus,
nelaukiamas ir nereikalingas.
Visi keikia ir vos tik pamato, kad artinasi, 
slepiasi, lyg būtų nuodingas 
nors išties nėra. Niekam nekenkia
ir nieko negadina. Dažniausiai kaip tik atgaivina!
Bet nors visi žino, vis tiek vengia.
Pasirodžius, viskas išnyksta.
Ir sakydama viskas, turiu omenyje viską:
žoles, kurios dygsta, 
gėles, kurios vysta, 
draugystes, kurios pražysta.
Bet žinai, gal bėk ir Tu.
Pasimesk ir save manyje prarask.
Išnyk, ištirpk ir susiliek su dangum.
Juk aš lietus.
Ir viskas aplink mane sunku.

čia taip perdėta viskas, tokia košė "makalošė"...

Pavasaris nukrito iš dangaus ir, kaip kiekvienas metų laikas su besikeičiančiu oru, atsinešė ypatingų emocijų rinkinį, kuriam perprasti reikia matematiko smegenų, filosofinių įžvalgų, cheminių formulių išmanymo ir dar visko, ko neišmoksi jokioje mokykloje. Gamtoje vykstantys natūralūs procesai savitai atsikartoja iš pačiame žmoguje. Žemę gaivintis lietus iššaukia minčių lietų, atgaivinantį visą žiemą miegojusią žmogaus sielą. Kartu su dygstančiomis žolelėmis dygsta ir nauji pavasariniai planai, o medžiuose sprogstantys kačiukai susprogdina žmogaus emocijas ir jos nevaldomos liejasi visur. Meilės, laimės, draugiškumas, o kai kam ir depresija. Viskas tampa bendru mišiniu, kuriuo pavasarį kvėpuojame. Bet, kaip vienas labai gerai "internautams" žinomas veikėjas sako: "...čia viskas taip perdėta, tokia "košė makalošė" ... ". Pritariu. Ir tiesiog stengies tai ignoruot. Apsimeti, kad pavasaris nieko nepakeitė. Kad Tu nieko nedarai kitaip. Tik balsas jau nebe toks sulaužytas... Na, ir žodžiai šiek tiek nuoširdesni.

#drambliųpiliesnesąmonės

Seniai jau niekas nekalba, kas ant liežuvio galo ilsisi, 
o žodžiai pasiekia ausis tik tie, kurių visi ir tikisi,
bet kam nuo to geriau? Ne man, ne Tau, nes viskas išsibarsto,
o nuoširdžias mintis nusinešam kartu į duobę karsto.

Dilemom pasipuošę šypsenas bejausmes saujom mėtom, 
namus ir židinį šeimos užkamšom vien mintim dėmėtom.
Visi laimingi, visi akli, visi tušti, visur tylu,
visur tiesa, visur melai, kažkur ir Tu esi tarp jų.

Kažkada baltai, dabar niūriai, išpilsim tai, kas neramina,
nes nei žodžiai, nei seni darbai, nakties audrų nenuramina.
Karčios šaknys nesaldžioj minty mus verčia nutylėti tiesą, 
bet sakyki, kam geriau bus, jei dabar uždegsiu šviesą?

Esam įdomi karta

Oro pakitimą mes pamatome ant sienų,

jau pamiršome ir išvaizdą, ir kvapą senienų,

visur tik bruzda mintys apie svarbią inovaciją,

Ir akys užmerkiamos prieš merdinčią naciją.

Negalvojam savo galva, tik tuščiai linksim,

nedirbam, o blizgančiom akytėm tik mirksim.

Nepavargstam... Kai kalbos nukrypsta prie nedarbų

ir kai reikia pilti rūgštį ant ištikimų draugų.

Gyvenam praeitim, nes dabartis neįdomi, 

savos idėjos mums per prastos ir planai - netobuli,

metam savo takelius dėl nuvalkioto kelio,

ir nors pašnekovas tyli, vis nepadedam ragelio.

pažadu - nuo pirmadienio metu.

Nuo šiandien mesiu viską kas man kenkia.
Mesiu ne draugo ir ne pagalbos ranką,
mesiu kompiuterį, nes sako, kad kenkia akims,
mesiu ir knygas, kad galėčiau ramiai miegot naktimis.
Mesiu mokyklą - vis tiek be patyčių ten nieko nemoko,
mesiu pavasarį, mesiu ir laikrodžius nuo seno namo stogo.
Mesiu viską, kas kenkia, mesiu net tai, ko nerasiu,
mesiu jausmus, ir emocijas..... ir save.... mesiu.

Kur...?

Vos laikaus ten, kur seniai stabiliai sėdžiu,
nukariavus šaltį geriu arbatą aviečių,
o tuštumą, kuri kol kas sėkmingai ima viršų,
bandau nupūst tolyn. Lai byra ji kaip smėlis tarp pirštų.
Kur tas balsas, kuris kažkada kardus į kovą kėlė, 
kur tikėjimas, kurs rėkė, kad kartu laimėsim vėlei,
kur "kartu"? Kodėl šiandien pabundam priešingom mintim?
Kur pragėrėm saulę? Kur vieta palaidotom viltim?
Kur mano arbata, kurią šaltais rytais galėjau duoti Tau?
Kur aitvarai? Kodėl neranda kelio? Kur kryptis "atgal"?
Kur transportas? Ko man laukti? Kas mane namo parveš?
Kur pasaulis? Realybė? Ar girdi? Kur Tu? Kur.... aš?

be pavadinimo

Atsimerk. Įkvėpk giliau nekenksmingų visuomenės dujų ir nebijok bibliotekoje ieškoti knygos, net jei už lango seniausiai skraido tik padrikos mintys tarp šiukšlių. Langą tą praverk. Juk neiššoks Tavo paslaptys iš šalikelės tujų. Jos kažkur mieliau klajos ir lauks specialios tarybos, kuri galbūt ištrauks harmoniją iš dulkių. Dėl manęs ir prasigerk. Tik žinok, kad problemos moka plaukti ir jas bandyti nuskandinti ar uždusinti taip pat veiksminga, kaip siunčiant laiškus sau tikėti, kad bus pakitęs turinys. Jei Tau nerūpi - užsimerk. Aš jau užaugau ir išmokau kaukti, nes visa kita palaipsniui patampa neprasminga, ir išspręsti dienraščio kryžiažodį yra aktualiau, nei sužinoti, koks Tavęs laukia gyvenimo uždavinys.

raudonų agrastų sodas

Raudonų agrastų sode trūko saulės ir šviesos,
visos dienos buvo juodos ir besąlygiškai niūrios,
nieks neaugo, nes pasaulį lemta žūt be šilumos
ir užšąla kartais net sūriausios ir giliausios jūros.
Bet kažkas nutiko keisto ir nepaprastai gražaus
ir raudoną sodą nuspalvojo saulės spinduliai!
Tai - pradžia, kažko vertingo ir nepaprastai trapaus,
ir agrastai numetė spyglius, pasipuošė žaliai.
Vidury bekraščio sodo greit prasiskleidė gėlė, 
savo grožio subtilybėm tapus žemės puošmena,
o dangui gyvenus saulė greit lyg būtų tik dėlė, 
įsiskverbusi į gėlę tapo jos gera drauge
ir gal ne šiaip gera - geriausia ir nepaprastai svarbi, 
nes gėlė tik jos dėka galėjo augti ir klestėti.
Bet nežinojo visas sodas, kad šviesa nėra pigi
ir kad saulė, kai nebėr naudos, įpratusi pabėgti...
Egoistė saulė siurbė, ką tik pajėgė, iš sodo - 
šilumą, artumą, juoką, kurs tarp medžių sau šnarėjo,
o daugiausiai traukė iš gėlės, nes ši nematė juodo
taško šaukiančio, kad greitai atšalimas prasidės.
Ir galiausiai saulė apsisprendė dingti iš dangaus
ir pavargę sodo medžiai žemėn numetė lapus.
O gėlė, kadaise taip vešėjus, jau daugiau neaugs, 
tik nuliūdus dėl lietaus arba dėl ašarų supus.

thoughts of midnight

Ištaškyk savo kraują su stipriu vėjo gūsiu,
kad rasa jis pažirtų į milijoną pusių.
Dar įgelk savo kūnui plakant per ne lyg naiviai
kalbomis, kurios žudo labiau negu peiliai.
Pro rausvus akių vokus skaityk alegoriškai
pamokslus pasmerktai subyrėt auditoriai.
 Paragauk vyno acto, kurį siūlai prie vandens
asmenims, kurie gelbsti tave iš rudens.
Laviruok tarp šaltinių ir bedugnių tarpeklių,
iš nuodų savų nuliek žiemai keletą varveklių
Pražudyk jauną juoką ir kamieną jo pilką,
lįsk po žemėm ir medžiu bei susuk save į šilką.

 

 

keistas poetiškas darinys

pėdas užžarsčiau, bet poelgių pėdsakai paliko,
ratais akmenis tapiau, bet ateiviai neišskrido.
su žiemos balta skraja atplasnoja ir fantazija,
smegenų audra ir keista kūrybinė invazija.

tik įkvėpk giliau to šalčio, gal nuspalvinsi juo gatvę,
niūrų vakarą, ir dar kovojančią rudens vienatvę.
už snaiges aš nusipirksiu akvarelę ir guašą,
ir tada po eglėm valgysim kalėdinį guliašą.

pakabinkim eglės šaką prie nenuvalyto lango
ir stebėkim, kaip mėnulis su pūga sušoks mums tango.
mandarinais ir aguonom iškvėpinkime namus
ir dvasia Kalėdų skambesiu nukariaus sapnus.

su šventėmis, mielieji!