Ilgiausiai sakinys.

Akių obuoliais, tuščiais kibirais, spalvotais pasauliais ir oro bučiniais,
kableliais tarp raidžių, tyla nuo pat pradžių, debesimis po saule ir sprendimu slidžiu...
prasmėmis ir potekstėm, vintažinėm vaivorykštėm, skaudžiu melu, kartoninėm dėžėm, tiesom betoninėm,
veidu akmeniniu, ledonešio šaltiniu, dangumi arba savo atspindžiu stikliniu...
saulėlydžiais numirštant, tyla, kai šąlant nirštam, apysakom ir posakiais, draugais, kuriuos pamirštam,
smogu virš miesto seno, ugnim, kur dar ruseno, žvaigždėm nakty ir aitvaru senu, ant varnos sparno,
paslaptimis, užuomenom, pigių cigarų nuorūkom, skaisčia šviesa tarp pirštų, žmonėm, kuriuos mes dominom,
žvilgsniu į kiaurą skėtį, rūku į seną klėtį... Prašau, tik pamiršk, kad Tau tiesiog svarbu judėt į priekį!!!

"gruzika"

kartais rašydama eilėraščius turiu sukurt žargonų žargonus :3

Klavišu sugroki laimę,

po natom paslėpki baimę,

dainomis nupieški liūdesį

ir sapne žuvėdros judesį.

Akordu rašyk rytojų,

atsistok tvirtai ant kojų.

Paskandink ironiją tyloj

ir harmoniją sukurpk dainoj.

Kai paims vienatvė viršų

ir klavišai slys iš pirštų,

atsidusk! Ir vietoj "gruzikos"

tu išgerk stiklinę muzikos.

oro duobėse

Oro duobėse prasmego jau tūkstančiai lėktuvų,
Gražūs žodžiai ir mielumas dingo antikos laikais.
Rausvaplaukę žarą su daina palydim vakarais,
o gyvenimą sudėstom paskui skrydžius naikintuvų.

Pasroviui kaip šapeliai ir negyvos žuvys plaukiam,
o kam stengtis, jei kliūtim kitiems mums būti paprasčiau,
maišomės po kojom sau kiek tik pajėgiame, tačiau
kai pavargstam šaukiamės visų ir jų pagalbos laukiam.

nesulaukiam. Tai kodėl mes kalbam tik apie moralę,
jei net vabalas bedvasis jos prikaupęs daug daugiau
gal nesišvaistykim žodžiais, patylėti daug saugiau,
nes kiekvienas junginys dabar įgyja kitą prasmę.

ir keisti mes. Pripažinkim. Savo principais kvailais
mes pražudome draugystę, ryšį artimą, jautrumą,
mūsų išmonė užmigs, kai širdis praras budrumą
o svajonės taps duobėm ore ir kelrodžiais tuščiais.