be pavadinimo

Atsimerk. Įkvėpk giliau nekenksmingų visuomenės dujų ir nebijok bibliotekoje ieškoti knygos, net jei už lango seniausiai skraido tik padrikos mintys tarp šiukšlių. Langą tą praverk. Juk neiššoks Tavo paslaptys iš šalikelės tujų. Jos kažkur mieliau klajos ir lauks specialios tarybos, kuri galbūt ištrauks harmoniją iš dulkių. Dėl manęs ir prasigerk. Tik žinok, kad problemos moka plaukti ir jas bandyti nuskandinti ar uždusinti taip pat veiksminga, kaip siunčiant laiškus sau tikėti, kad bus pakitęs turinys. Jei Tau nerūpi - užsimerk. Aš jau užaugau ir išmokau kaukti, nes visa kita palaipsniui patampa neprasminga, ir išspręsti dienraščio kryžiažodį yra aktualiau, nei sužinoti, koks Tavęs laukia gyvenimo uždavinys.

raudonų agrastų sodas

Raudonų agrastų sode trūko saulės ir šviesos,
visos dienos buvo juodos ir besąlygiškai niūrios,
nieks neaugo, nes pasaulį lemta žūt be šilumos
ir užšąla kartais net sūriausios ir giliausios jūros.
Bet kažkas nutiko keisto ir nepaprastai gražaus
ir raudoną sodą nuspalvojo saulės spinduliai!
Tai - pradžia, kažko vertingo ir nepaprastai trapaus,
ir agrastai numetė spyglius, pasipuošė žaliai.
Vidury bekraščio sodo greit prasiskleidė gėlė, 
savo grožio subtilybėm tapus žemės puošmena,
o dangui gyvenus saulė greit lyg būtų tik dėlė, 
įsiskverbusi į gėlę tapo jos gera drauge
ir gal ne šiaip gera - geriausia ir nepaprastai svarbi, 
nes gėlė tik jos dėka galėjo augti ir klestėti.
Bet nežinojo visas sodas, kad šviesa nėra pigi
ir kad saulė, kai nebėr naudos, įpratusi pabėgti...
Egoistė saulė siurbė, ką tik pajėgė, iš sodo - 
šilumą, artumą, juoką, kurs tarp medžių sau šnarėjo,
o daugiausiai traukė iš gėlės, nes ši nematė juodo
taško šaukiančio, kad greitai atšalimas prasidės.
Ir galiausiai saulė apsisprendė dingti iš dangaus
ir pavargę sodo medžiai žemėn numetė lapus.
O gėlė, kadaise taip vešėjus, jau daugiau neaugs, 
tik nuliūdus dėl lietaus arba dėl ašarų supus.