thoughts of midnight

Ištaškyk savo kraują su stipriu vėjo gūsiu,
kad rasa jis pažirtų į milijoną pusių.
Dar įgelk savo kūnui plakant per ne lyg naiviai
kalbomis, kurios žudo labiau negu peiliai.
Pro rausvus akių vokus skaityk alegoriškai
pamokslus pasmerktai subyrėt auditoriai.
 Paragauk vyno acto, kurį siūlai prie vandens
asmenims, kurie gelbsti tave iš rudens.
Laviruok tarp šaltinių ir bedugnių tarpeklių,
iš nuodų savų nuliek žiemai keletą varveklių
Pražudyk jauną juoką ir kamieną jo pilką,
lįsk po žemėm ir medžiu bei susuk save į šilką.

 

 

keistas poetiškas darinys

pėdas užžarsčiau, bet poelgių pėdsakai paliko,
ratais akmenis tapiau, bet ateiviai neišskrido.
su žiemos balta skraja atplasnoja ir fantazija,
smegenų audra ir keista kūrybinė invazija.

tik įkvėpk giliau to šalčio, gal nuspalvinsi juo gatvę,
niūrų vakarą, ir dar kovojančią rudens vienatvę.
už snaiges aš nusipirksiu akvarelę ir guašą,
ir tada po eglėm valgysim kalėdinį guliašą.

pakabinkim eglės šaką prie nenuvalyto lango
ir stebėkim, kaip mėnulis su pūga sušoks mums tango.
mandarinais ir aguonom iškvėpinkime namus
ir dvasia Kalėdų skambesiu nukariaus sapnus.

su šventėmis, mielieji!

tamsūs vandenys

Egzistencinės teorijos pakibo danguje,
kaip niūrūs debesys, iš kurių tik klausimais ir lyja,
visi skėčiais prisidengę nuo jų bėga, bet kirmyja,
ir sausra blizgučių siaučia individo viduje.

Kai pirštu į dangų duriam, pripažinkim, sekam pirštą,
o ne kamuolius, kurie galbūt kažkam namus atstos,
tik pirštu kvailai mojuosim, kol respublikai pabos,
ir surūgę pilsim rūgštį ant senolių, kurie niršta.

Tad belieka klausimas - kovot su vėju ar pasiekti
debesų didybę, skendinčią bekraščiam danguje?
Ar pailsę vieną rytą atsibusim pragare
ir su kuprine tuščia šešėlį kaktuso paliegsim?

Pavargau. Te plaukia debesys, kurie atrodė svarūs
ir išnyksta jie kaip pasakų herojai ir kerai.
Juos ir jūs paleiskit, neliūdėkit, viskas baigiasi gražiai
saulė šviečia, laikas šypsosi, tik vandenys per tamsūs.

matavimo vienetai

penki šimtai dvidešimt penki tūkstančiai šeši šimtai minučių,
o dar daugiau prisiminimų ir veidų,
trys šimtai šešiasdešimt penkios ryto aušros,
ir bent penkis kartus daugiau šypsenų.
Maždaug septyni šimtai dešimt puodelių nuo arbatos,
o gal kavos, svarbu, kad sušildo iš vidaus.
tikrai daugiau negu tūkstantis jaukių "labas"
ir tikrai bent dešimt kartų, kai bėgot nuo lietaus.
Keturi nustebimai, kad jau keičias metų laikas;
devyniasdešimt vienas rytas stebint krentančius lapus,
devyniasdešimt dvi saulėtos ir šiltos dienos,
devyniasdešimt, kai žandus žnaibo šiaurys nekantrus,
dar devyniasdešimt dvi, kai viskas atgyja.
Milijonai sekundžių, kai galvoj - minčių lietus,
tos kelios akimirkos, kai širdis staiga nutyla -
kokiais dar matavimo vienetais mes įvardijam metus?

marcipanai ir kalėdinės lemputės

3...2...1...JAU!
Tik, didžiausiam mano apmaudui, nekrenta baltos, su savim šaltį ir jaukumą atsinešančios snaigės. Taip ir norėjosi, kad akimirką, kai sulaukęs vidurnakčio perverti kalendoriaus lapelį, pradėtų snigti. Bet nepradėjo. Lauke ir toliau siautėjo niūrus vėjas, po dangų gainiojantis tamsius BESNIEGIUS debesis. 
Bet gruodžio pradžia, nors ir neatnešusi taip mano laukto šaltuko, atsinešė kažką kitą. Nežinau, kaip tai įvardinti, regis, žodis kirba ant liežuvio galo, bet apibrėžti - be galo sunku. Gal tai laukimas? Taip, bus laukimas. Todėl ir privalau nusipirkti advento kalendorių, kuris kas dieną primins, kiek nedaug liko iki pačių šilčiausių švenčių! Parduotuvių vitrinas jau nukariavo kalėdinės dekoracijos, gatvės alsuoja marcipanais, o į valgiaraščius visi palaipsniui įtraukia mandarinus. Kalėdinės švieselės pakeičia stalines lempas, visi užsikrečiame šurmuliu, ieškodami idealių dovanų savo draugams, šeimoms. Kartais norėčiau, kad Kalėdos tęstųsi visus metus, bet supratusi, kad taip jos prarastų savo ypatingumą, papurtau galvą, ir toliau kantriai laukiu to paskutinio mėnesio, kuris padeda tašką ant i žodyje "metai". Taigi, iki Kalėdų liko 24 dienos. 24 advento kalendoriaus lapeliai, kuriuos reikia atversti. 24 dienos pasiruošti gerumo ir nesavanaudiško rūpesčio bombos sprogimui.
Užžiebiau kalėdines lemputes, kurios išsyk kitomis, šiltesnėmis spalvomis nuspalvino kambarį.
Kartu nuspalvinau ir širdį.

kritimas

laisvo pagreičio greičiu nuriedėjau į bedugnę,
nukritau ir neklausiau nukritus "kodėl?",
tik dabar, kai išlipti panorau į šviesą, 
nugarmėjus vis kandu į širdį: "ir vėl"?

kai kritau, nieks nesakė, kad kristi bus skausminga, 
ir į žurnalo viršelį krisdama nepatekau,
tik stereotipai malė, kad nukrist dabar - skoninga,
bet paklausius jų liežuvių, tik kaitria liepsna degiau.

Ir nesąžininga, kad kristi man tenka vienai,
juk dažniausiai prakeikia mus kristi po du,
ir kritimas nesibaigia baigiantis dienai,
gyveni ir krenti sutapatintu laiku. 

kai pražilsiu, gal pasigailės manęs likimas,
ir palikusi dulkes aš nukrisiu namo,
nes efektas šis gyvenime vadinasi "kritimas", 
ne todėl, kad mes krentam, bet kad kenčiame dėl to.

Ilgiausiai sakinys.

Akių obuoliais, tuščiais kibirais, spalvotais pasauliais ir oro bučiniais,
kableliais tarp raidžių, tyla nuo pat pradžių, debesimis po saule ir sprendimu slidžiu...
prasmėmis ir potekstėm, vintažinėm vaivorykštėm, skaudžiu melu, kartoninėm dėžėm, tiesom betoninėm,
veidu akmeniniu, ledonešio šaltiniu, dangumi arba savo atspindžiu stikliniu...
saulėlydžiais numirštant, tyla, kai šąlant nirštam, apysakom ir posakiais, draugais, kuriuos pamirštam,
smogu virš miesto seno, ugnim, kur dar ruseno, žvaigždėm nakty ir aitvaru senu, ant varnos sparno,
paslaptimis, užuomenom, pigių cigarų nuorūkom, skaisčia šviesa tarp pirštų, žmonėm, kuriuos mes dominom,
žvilgsniu į kiaurą skėtį, rūku į seną klėtį... Prašau, tik pamiršk, kad Tau tiesiog svarbu judėt į priekį!!!

"gruzika"

kartais rašydama eilėraščius turiu sukurt žargonų žargonus :3

Klavišu sugroki laimę,

po natom paslėpki baimę,

dainomis nupieški liūdesį

ir sapne žuvėdros judesį.

Akordu rašyk rytojų,

atsistok tvirtai ant kojų.

Paskandink ironiją tyloj

ir harmoniją sukurpk dainoj.

Kai paims vienatvė viršų

ir klavišai slys iš pirštų,

atsidusk! Ir vietoj "gruzikos"

tu išgerk stiklinę muzikos.

oro duobėse

Oro duobėse prasmego jau tūkstančiai lėktuvų,
Gražūs žodžiai ir mielumas dingo antikos laikais.
Rausvaplaukę žarą su daina palydim vakarais,
o gyvenimą sudėstom paskui skrydžius naikintuvų.

Pasroviui kaip šapeliai ir negyvos žuvys plaukiam,
o kam stengtis, jei kliūtim kitiems mums būti paprasčiau,
maišomės po kojom sau kiek tik pajėgiame, tačiau
kai pavargstam šaukiamės visų ir jų pagalbos laukiam.

nesulaukiam. Tai kodėl mes kalbam tik apie moralę,
jei net vabalas bedvasis jos prikaupęs daug daugiau
gal nesišvaistykim žodžiais, patylėti daug saugiau,
nes kiekvienas junginys dabar įgyja kitą prasmę.

ir keisti mes. Pripažinkim. Savo principais kvailais
mes pražudome draugystę, ryšį artimą, jautrumą,
mūsų išmonė užmigs, kai širdis praras budrumą
o svajonės taps duobėm ore ir kelrodžiais tuščiais.

kakava

išpilsiu puodelį kakavos ant stalo,
nes protas atšalo, o mintys pabalo.
nuo dingusio laiko įplyšo galva,
ir nuotaiką pakando pirmoji šalna.

"vieniša" - tokį jausmą man primena dramos,
kurias bežiūrėdamos verkia mūs mamos.
ir atėjęs ruduo bei tamsėjančios dienos
krentantys medžių lapai ir pilkėjančios sienos

palieka vienos. ruduo karaliauja
apiplėšęs ramybę kikent nesiliauja
atsineša slogą ir krūvą debesų,
paguldo į lovas ir prišeria vaistų.

aš noriu spalvų, šilumos, optimizmo,
šiltesnių vakarų ir rudens altruizmo
rudens seriale aš noriu reklamos
o gal paprasčiausiai puodelio kakavos....

if I called, would you listen?

nerašyk
bet kai skaudės tau
neprašyk
kad atsiliepčiau
nesakyk,
kad aš kalta
dėl tos jungties,
kuri išnyko.

neieškok
many paguodos,
šiandien
mano mintys juodos,
atsakau -
darau klaidų,
nes jėgų
nebeturiu.

taip,
galbūt aš pasikeitus
bet viskam
ateina laikas.
būna šilta
būna gera,
o staiga
vidus atšala.

pasiklydus
gatvėj miesto
mintys
pačios susidėsto.
išeinu,
lieku be ryšio,
ir vargu
ar dar sugrįšiu.

pasvaisčiojimai...

Tyla - įvairiapusiškus jausmus sukelianti būsena. Kai visi aplink tyli, mums pasidaro nejauku, nesmagu, mes norime ją sulaužyti, pasakyti, kad ir didžiausią pasaulyje kvailystę, tik kad erdvėje pakibtų žodžiai, o ne neištartos mintys. Būna, kad tyčia tylime, nes su tyla mus apima ramybė. Bet kartais tylos atsiradimas yra įtakojamas įvairiapusiškų jausmų. Kartais tylime, kai pykstame. Kad neištartume degančios, nežinia iš kur atėjusios minties. Dažnai, po tokių karštų minčių išsakymo, mums tenka gailėtis. Dar žmonių tarpe įsivyrauja tyla, kai liūdime. Rodos, nenorime nieko sakyti, nes tyla užpildo vidinę tuštumą. Kartais tylime, kai džiaugiamės; kai pakili nuotaika tvyro ore ir, atrodo, menkiausias krepštelėjimas sugadins visą laimę. Bet dažniausiai tylime, kai neturime ko pasakyti. Kaip kažkada yra pasakęs prancūzų leksikografas Pjeras Buastas: "Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos." Bet grįžtant prie tylos nagrinėjimo, pati tyla gali būti įvairi. Sukelta tyčia, kai ore tvyro įtampa, lyg žaidžiant kokį nors erzinimo žaidimą. Kita bus slegianti, primenanti nemalonius įvykius. 

Ir mes kiekvienas pasirenkame, kad tylėti, o kada - prabilti. Ne veltui yra sakoma : "Išmokai kalbėti – užaugai. Išmokai tylėti – įgavai proto."

2011.03.09 arba kūrybinė krizė

Mes apkabinam, mums tai nereiškia nieko, mes saulei šviečiant reikalaujam sniego. Mes girdim garsą, jis sukelia jausmus, Matai tik kūną, bet supranti - žmogus. Mes nusispjaunam, nors mums labiausiai rūpi, Kažką įžeidžiam ir paliekame supūti. Akis užmerkiam, nors dar širdį nemiegam, Labiausiai mylim, bet išeinam ir paliekam...

i'm gonna live for what i'd die for

pasistatysiu vėjų pilį, 

užlipsiu laiptais debesų

ir pasislėpsiu naktį tarp žvaigždžių.

manęs tu nesurasi,

kad ir kaip tau reikės,

manęs nėra ir jau daugiau nebeskaudės.

tiesiog norėčiau išplėšti,

puslapius, kur mes abu,
ir pasilikt tik tuos, kur buvo dar ramu.

nes prieš tau atsirandant

viskas buvo taip paprasta,

o dabar viskas žlugo ir palaidota prarasta.

nesakyk man neliūdėti, 

nebemokyt būt savim, 

aš pamiršusi save, dėl kitų dar pagyvensiu,

gal užges lange šviesa,

gal patapsim svetimi,

o gal tiesiog prarasiu nuovoką ir per anksti pasensiu.

2011.01.09

vėl traukiu iš archyvo...

Vieną kartą užsimerkus jau gali neatsimerkti
Ir paskendusi akloj tamsoj be sustojimo verkti.
Tu gali pamiršti saulę, tu gali pamiršti šviesą,
Savo mintyse paskęsti ir bandyt surasti tiesą.

O kas būtų, jeigu dingtų toks dalykas kaipo jausmas?
Ir pamirštum, kas tai meilė, nežinotum, kas tai skausmas?
Nesidžiaugtumei dėl draugo, nesigraužtum dėl kaltės,
Neliūdėtum dėl lietaus ir nelauktumei sėkmės.

Jeigu vienądien tavas ausis užgožtų vien tyla,
Negirdėtumei Tu juoko, nebyli būtų rauda.
Paukščiai rytmetį nežadintų, nekrykštautų vaikai,
vėlų, tamsų rudens vakarą neskambčiotų lašai.

Jeigu niekada tu lūpų negalėtumei atverti,
Negalėtum pasakyti, kaip norėtum tu gyventi.
Negalėtumei pagirti, negalėtumei paguosti,
Negalėtum sudaužtos širdies švelniu žodžiu paglostyt.

Kaip pasidarys tau liūdna, jausies tuščias ir nykus,
Aš prašau tavęs, Tu prisiminki šiuos kelis žodžius.
Ir kai pats tu sau meluosi, kad nič nieko neturi,
Akys, ausys, lūpos tau primins, brangiausia - ką jauti.

2011.04.06

kai užveriu duris aš į senąjį pasaulį,

kai palieku už jų visas materijas ir saulę,

ir širdį, širdį, kurią pavyko tau pavogti, žinai,

man atsibodo jau kovoti.

Išeiti, palikti, pabėgti, išskristi

nušokus nuo proto į duobę įkristi,

užkasti, išdegti, išplauti, išpūsti

išmokti kovoti, šypsotis, neliūsti.

palikus pasaulį savęs neradau,

žinau kur esi, taip, ir aš tai jaučiau

pasiėmęs tai kas mano ir nusprendęs negražinti,

pasmerkei save kentėt ir vienatvėje numirti.

gal ateis diena, kai saulė prasiskverbs pro duris,

Grįšiu šion aš žemėn, bus seniai praėjęs liūdesys.

Gal suprasim, kuo mes buvo, gal suprasime, kad ne

senam kine gyvenom, o Dievo valdomam teatre.

ant stogo

ant krašto,

kur sustoja laikrodžių rodyklės,

be rašto,

kur nelaužomos uslūžta gravitacijos taisyklės;

sustoja viskas.

nieko nebelieka, nei taisyklių, nei jausmų.

neliaka draugo,

išnykstu aš ir tai, kas esi tu.

Tik vėjas,

jo gūsiai ir debesys, genantys dangų,

tu nejauti,

to kas nutiko, tu nejauti rankų

ir to, ką paliesti gali - juk išnyksta erdvė;

iš simbolių žodžiuose

lieka viena tik raidė.

Ir viskas ištirpsta.

tas pojūtis, kai esi gyvas, kai nieko nelieka,

kai nejučia riba

tarp žmogaus ir tamsos atsitrenkia į sieną;

neišlieka;

ištirpsta likučiai, to, ką esi turėjęs.

ir kartais šypteli,

gerai, kad į visumą vėl tave surenka vėjas.

kai nebegalvoju

prabudus nuo lietaus, pažiūriu aš į dangų, ir kažkaip ramu,

kad nuotaiką atspindi jis. Lyju. Kasryt prabudusi šiek tiek liūdžiu.

kodėl? geriau neklaust, nes viskas taip tragiškai painu, kad net išskystu

ir kai papasakot kam nors bandau, aš žodžiuose ir jų prasmėj paklystu.

paslystu. prasmėse ir ten, kur kažkada taip gera buvo.

ar gali tai sugrįžt? Ar visos viltys per audras jau nuplaukė į jūrą su pakeltom burėm?

sugriebus telefoną aš geriu, kas dar liko. 

žodžiu tavus... aš nežinau, tai melas, ar tada rašei iš tikro

tada jaučiaus svarbi. Jaučiaus gerai, jaučiaus, lg kažkada kažkam rūpėjo

kad gerai jaučiuosi, kai esu savim. Dabar man gera, kai aš būnu vėju,

nes jis nupučia baimę.O save užmiršt ir šypsotis visada saugu

kitiems juk tai reiškia laimę. O kartais man šypsotis taip skaudu.

atsidūstu. ir viskas grįžta. Tai, ką tu sakei, ką man žadėjai, ką kalbėjom

ir aš prisimenu visus žodžius. visas prasme. prisimenu net tai, ko nieks nepastebėjo.

prisimenu naktis, kai vis prikeldavai mane sms žinutėm...

tai taip sentimentalu.... tik nežinau, ar tu, ar aš, ar kartu tai pražudėm.

rainbow

stereotipai

tai blogi ir nesupaisomi tipai.

jie varžo žmones

ir nepadeda jokie reklaminiai klipai.

atrodo banaliai,

bet kartais pagalvoju,

gal žmonės tokie nematė namo aukštyn kojom.

arba žirafos trumpakaklės,

juodaodės mėlynakės,

protingos blondinės

arba kaliausės be skrybėlės šiaudinės.

atrodo, lyg kitokie dalykai kanda,

tad liejamės visi į pilką bandą,

nematom niekada vaivorykštės spalvų,

gyvenam tarp kaimynų 

tokių kaip mes - pilkų.

Bet man, iš ties, vienodai.

Šypsotis moku oriai.

Ir plaukia pro mane "pilkieji" ir gandai.

Stereotipus laidojus, 

dangun aš leidžiu aitvarus.

pavydi?

o man saulė šiandien šviečia raudonai.

kekėm

užsimerkiu, ir sukandusi dantis
pabandau kažkur bedugnėj nuskandint
gurkšnelį liūdesio. šypsaus, nes
niekada išties nemėgau to dangaus
surūgusio.O gal net ne dangaus, 
gal pati savęs nemėgau, nes vietoj
to, kad spręsčiau problemas
akių vokus suspaudus bėgau.

norėčiau, kad nors kartą suvokimas
man praskeltų galvą, mintis blogas
surinktų ir paleistų pavėjui pravėrus 
langą. juokinga? Taip, žinau, bet 
kartais tam per daug turiu aš ryžto
ir noris trenkt durim, švariom mintim
išeit, tikėt, kad niekad čia jau
nesugrįšiu.

ir kartais kandu. Ne, ne kitiems,
o sau jausmus dantim suplėšau, 
kad tik neturėčiau sukt galvos 
dėl ko naktim. Ir žinot, net tada,
kai noriu pasakyt kažką svarbaus, 
kad pradedu net svaigti, turiu savybę
blogą - pradėjus dalykus, pritrūkstu 
valios juos paba

lietus = draugai, ramus = gerai.

išeik laukan, užmerk akis,

ir pasilik, kol lietūs lis

pamiršk save, paskęsk danguj,

išnyk kaip dingsta liūdesys.

lašai tik kapsi, kapsi, kapsi,

mylėk save - kitoks netapsi,

o kai tu permirksi lietuj,

šypsokis, nors ir batai šlepsi.

šypsokis, nors niūrus dangus

žinok -kažkam esi brangus,

ir te lietaus lašai viršuj

tau primena -turi draugus.

aš tikiu, tu tiki, jis tiki, ji tiki, mes tikime, jūs tikite, jie tiki, jos tiki.....

Kai pradedi gilintis, ne viskas taip ir bloga,
juk saulė spindulius dalina net ir pro kiaurą stogą,
o jeigu lyja vakarais, nereiškia kad anksti rytais
vietoj skaisčios šviesos dangus užmėtys plytų gabalais.

nėra ką slėpt, nutinka visko, bet vietoj būti negali, 
nes taip nuo galimybių savo protą tu užrakini.
svarbu tikėt, kad kai blogai, tu rasi priežasčių šypsotis
ir negandos apleis mintis, kaip ištuštės vandens ąsotis.

Optimizmas ir gerumas atsiranda iš tylos
o tyla, iš to, kad tikime klausydami maldos.
tikėjimas svarbus mums kaip aklai vištai grūdas
nuo šiandien įsijungia "aš savim tikiu" mygtukas.

nothing's fine, I'm torn

Pavargau tikėt, kad viskas bus gerai,

Nostalgijoj paskęst yra truputį paprasčiau.

Paliko jau mane vaikystės aitvarai,

Ironiška - savęs kaip mažo vaiko nemačiau.

Į žmones du skirtingus aš kartais pavirstu,

Nors sako, kad esu gera, žinau, yra kitaip,

Ir kartais besišypsant man beprotiškai skaudu,

Nes žmonės mėgsta mus interpretuot kažkaip savaip.

Tad kartais suplyštu ir tai nėra skausminga -

Lengviau tik pusę savo asmenybės juk turėti.

Svarbiausia, kad aplinkiniams atrodytum laiminga.

o visa kita mato tik nebijantys įsižiūrėti.

be taisyklių

susitarkim paprastai, nerašydami taisyklių,

kad kai tau gerai - ir man gerai, kai man negera - tyliu;

ir galiu iškart atsiprašyt?

tada, kai man negera,

mano veido bruožuos šypsena šiaip ne kažką ir dera.

dėl taisyklių... taip, mes jų nerašom, 

bet jeigu pykstam - atsiprašom,

jei meluojam tai nutylim 

ir apsimetam, kad mylim.

juk visi pritarti galit, kad taisyklių net nereikia užrašyt ant balto lapo -

JAS IR TAIP VISI SUPRATO.

O eilėraštis? Jame nėra taisyklių ir prasmės,

tik atėjo įkvėpimas iš nuvytusios gėlės...

filo... kas?

Kartais šypsomės ir juokiamės lyg niekas nerūpėtų,

kartais ašaras išliejam dėl dalykų nebūtų,

pasiduodam ten, kur, regis, pastangų net nereikėtų,

viskas tam, kad neparodytum tikrų savo jausmų.

Kartais mylim, bet nesakom, nes mes bijom rizikuoti, 

kartais skauda, kai užgnaužęs viską savyje laikai,

kartais viskas, ką bandai daryt, kaip niekad atsibosta,

o vis tiek kartoji sau, kad dabar tokie laikai.

Kartais iškeliam bukas vertybes laipteliu aukščiau,

kad turėtum priežasčių savo minusus paslėpti. 

Kartais darom viską, ką aš jau išvardijau auksčiau

dėl filofobijos... linkiu jos niekada jums neturėti.

Pavasario aktualijos

Visi tik ir džiūgauja "Kovas atėjo!"

Tai reiškia, kad šiandien pavasario pradžia.

Nors žibučių dar nėra, nors laukai nesužydėjo,

Bet visų facebookai lūžta, kaip, matai, gražu lauke.

Vieversiai seniai jau čiulba, sniegas tirpsta pamažu,

Ir besiskleidžiant pavasariui aiškėja visos tiesos.

Kaip gerai, kad sniegas tirpsta, ir kaip nuostabiai gražu,

Kai šiukšles visur nušviečia šviesoforų žalios šviesos. 

O kaip tik man apmaudu, kad senokai nebesninga,

Gal kaip Lietuvos biudžetas, jau išseko dangui snaigės?

Ir kodėl, iškyla klausimas, vėl šildymas nepinga,

Jei teoriškai atšilo ir žiemos katarsis baigės...

pažadukai

savo pačiam nuostabiausiam vėžliui <3 su derama pagarba, vėžys.

Sėdėjo sau ramiausiai balos pakrašty vėžlys,

kol neužkliudė jo pro šalį einantis vėžys.

Vėžlys keistai liūdėjo, vėžys į jį žiūrėjo,

kol netikėtai juoktis jie abu lengvai pradėjo.

O juokės jie iš nieko - tik snaigių ir lietaus,

iš skruzdžių darbininkių ir purvino dangaus,

Raudonų vėžlio žnyplių ir vėžlio seno kiauto,

iš to, kad niekada tokie kaip jie dar nedraugavo.

Skambėjo visas pabalys nuo juoko per dienas,

visi aplink žinojo dvi draugų tų taisykles;

Pirma - kol jie kartu, tol net ir sienas gali griauti,

antra - nors jie skirtingi, tai nesutrukdys draugauti.

<3

vaikystės prisiminimai

Vaikiškos šypsenos, juokas kai sninga,

Meilė pirmoji... Viskas jau dingo.

Lieka tik klausimas, kaip atgaut tą viską,

Pabandyti niekad neužaugti? Bingo!

O, kaip norėčiau, kad viskas būtų paprasta,

Kad laiką kaip rodyklę laikrodžio, tik švyst, atsukt atgal.

Bet kiek jau pragyventa, ką nuveikei - jau viskas prarasta,

Juk nepabelsi ponui Dievui atviran langan.

Gali tik prisiminti tą vaikystę, jaukų šurmulį,

Kai slėpdavais nuo visko tų aukštų beržų pavėsy,

Kai juokdavais iš nieko, kai be reikalo nuliūsdavai...

Kvaili prisiminimai... Bet kitokių - neturėsi.

no way home.

 

prakeikęs savo mintis prisidegi cigaretę,
tik tam, kad pajustum skonį dūmo,
lyg tai suteiktų tau šiek tiek orumo.
juk lengva visą nerimą sukišt į dūmų debesį.
man keista, kaip tos
vaikiškos kreidutės taip staiga prarado žavesį.
dar vakar susikrimtęs dėl to paties tu liūdėjai.
šiandien - vienodai.gal, iš tiesų, net nerūpėjai?
gal štai, kodėl rūkyti tu pradėjai?
juk lengva, kai visą rūpestį kažkur į tolį
tiesiog nusineša pašėlę vėjai.

paradoksas.

Šiais laikais meluoja tie, kuriais žmonės šventai tiki,

tiesą sakantys patampa mums didžiausi išdavikai.

Įtakingi, tušti dėdės greit milijonieriais tampa,

o verti to žmonės veltui stumdos iš kampo į kampą.

Talentingi žmonės slepias, nes jų nieks nepripažįsta,

o bebalsiai klykia scenoj ir nesuvokia, jog klysta.

Laikos žmonės praeities ir joje visi gyvena

ir nemato perspektyvų, kur į langą jiems barbena.

Žmonės, ieškantys prasmės, jos nė su žiburiu neranda,

tarp ieškojimų ir klausimų greičiau save praranda,

vaidilutės, kad gailėtų jų, be tikslo gailiai rauda,

o plačiausiai šypsos tie, kuriems viduj labiausiai skauda.

worthless

Dar jauni seniai pasenom,

nors nedaug gal ir gyvenom,

patys sau viduj melavom

ir su savimi kariavom.

Jei bandai save atskleisti

ir kitiems nenusileisti,

jie tuoj pradeda vien teisti,

liepia svajones paleisti.

Etiketes tau klijuoja

jau bet kas, kas tik netingi,

o galvoj užstringa žodžiai

tik tušti ir tik niekingi.

Kai pabandau save apginti

prieš stabus, kur sienas vertė,

jie tik šypteli ironiškai

ir ištaria: "Bevertė".