mažytė pastabėlė - kai kur paryškinau skiemenis: mėgstu nusižengti kirčiavimo taisyklėms, tad eilėraštis suskambės tik tada, kai sukirčiuosite paryškintą skiemenį :)
Ruduo - ne tik žodis, ne tezė, ne laikas,
Ruduo - toks reikšmingai beprotiškai paikas.
Lapus meta medžiai visai be jokio saiko
Ir širdy pasiilgsti savęs kaip mažo vaiko.
Spalvų margumynas užgniaužia tau kvapą,
Tu nori sau į saują paimt kiekvieną lapą
Nukritusį nuo medžio lyg kristų iš dangaus
Ir niekad nepamiršti jo mirgėjimo blyškaus.
Ruduo - kada tik pledas tegelbsti nuo vienatvės,
Kai tuščios ir nuobodžios patampa miesto gatvės.
Kai viskas, ką netyčia tu išpliurpsi sau naktį
Liks paslėpta mieliausios tavo pagalvės glėby.
Manau, šiek tiek kvaila ir žiauriai juokinga,
Niūriausią metų laiką matyt mane laimingą
Žinau, truputį keista, bet iš ties aš myliu rudenį,
Tik vienas liko klausimas - kodėl mane tu liūdini?
