kekėm

užsimerkiu, ir sukandusi dantis
pabandau kažkur bedugnėj nuskandint
gurkšnelį liūdesio. šypsaus, nes
niekada išties nemėgau to dangaus
surūgusio.O gal net ne dangaus, 
gal pati savęs nemėgau, nes vietoj
to, kad spręsčiau problemas
akių vokus suspaudus bėgau.

norėčiau, kad nors kartą suvokimas
man praskeltų galvą, mintis blogas
surinktų ir paleistų pavėjui pravėrus 
langą. juokinga? Taip, žinau, bet 
kartais tam per daug turiu aš ryžto
ir noris trenkt durim, švariom mintim
išeit, tikėt, kad niekad čia jau
nesugrįšiu.

ir kartais kandu. Ne, ne kitiems,
o sau jausmus dantim suplėšau, 
kad tik neturėčiau sukt galvos 
dėl ko naktim. Ir žinot, net tada,
kai noriu pasakyt kažką svarbaus, 
kad pradedu net svaigti, turiu savybę
blogą - pradėjus dalykus, pritrūkstu 
valios juos paba