Gražūs žodžiai ir mielumas dingo antikos laikais.
Rausvaplaukę žarą su daina palydim vakarais,
o gyvenimą sudėstom paskui skrydžius naikintuvų.
Pasroviui kaip šapeliai ir negyvos žuvys plaukiam,
o kam stengtis, jei kliūtim kitiems mums būti paprasčiau,
maišomės po kojom sau kiek tik pajėgiame, tačiau
kai pavargstam šaukiamės visų ir jų pagalbos laukiam.
nesulaukiam. Tai kodėl mes kalbam tik apie moralę,
jei net vabalas bedvasis jos prikaupęs daug daugiau
gal nesišvaistykim žodžiais, patylėti daug saugiau,
nes kiekvienas junginys dabar įgyja kitą prasmę.
ir keisti mes. Pripažinkim. Savo principais kvailais
mes pražudome draugystę, ryšį artimą, jautrumą,
mūsų išmonė užmigs, kai širdis praras budrumą
o svajonės taps duobėm ore ir kelrodžiais tuščiais.
Labai prasminga...
AtsakytiPanaikinti