nukritau ir neklausiau nukritus "kodėl?",
tik dabar, kai išlipti panorau į šviesą,
nugarmėjus vis kandu į širdį: "ir vėl"?
kai kritau, nieks nesakė, kad kristi bus skausminga,
ir į žurnalo viršelį krisdama nepatekau,
tik stereotipai malė, kad nukrist dabar - skoninga,
bet paklausius jų liežuvių, tik kaitria liepsna degiau.
Ir nesąžininga, kad kristi man tenka vienai,
juk dažniausiai prakeikia mus kristi po du,
ir kritimas nesibaigia baigiantis dienai,
gyveni ir krenti sutapatintu laiku.
kai pražilsiu, gal pasigailės manęs likimas,
ir palikusi dulkes aš nukrisiu namo,
nes efektas šis gyvenime vadinasi "kritimas",
ne todėl, kad mes krentam, bet kad kenčiame dėl to.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą