kaip niūrūs debesys, iš kurių tik klausimais ir lyja,
visi skėčiais prisidengę nuo jų bėga, bet kirmyja,
ir sausra blizgučių siaučia individo viduje.
Kai pirštu į dangų duriam, pripažinkim, sekam pirštą,
o ne kamuolius, kurie galbūt kažkam namus atstos,
tik pirštu kvailai mojuosim, kol respublikai pabos,
ir surūgę pilsim rūgštį ant senolių, kurie niršta.
Tad belieka klausimas - kovot su vėju ar pasiekti
debesų didybę, skendinčią bekraščiam danguje?
Ar pailsę vieną rytą atsibusim pragare
ir su kuprine tuščia šešėlį kaktuso paliegsim?
Pavargau. Te plaukia debesys, kurie atrodė svarūs
ir išnyksta jie kaip pasakų herojai ir kerai.
Juos ir jūs paleiskit, neliūdėkit, viskas baigiasi gražiai
saulė šviečia, laikas šypsosi, tik vandenys per tamsūs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą