visos dienos buvo juodos ir besąlygiškai niūrios,
nieks neaugo, nes pasaulį lemta žūt be šilumos
ir užšąla kartais net sūriausios ir giliausios jūros.
Bet kažkas nutiko keisto ir nepaprastai gražaus
ir raudoną sodą nuspalvojo saulės spinduliai!
Tai - pradžia, kažko vertingo ir nepaprastai trapaus,
ir agrastai numetė spyglius, pasipuošė žaliai.
Vidury bekraščio sodo greit prasiskleidė gėlė,
savo grožio subtilybėm tapus žemės puošmena,
o dangui gyvenus saulė greit lyg būtų tik dėlė,
įsiskverbusi į gėlę tapo jos gera drauge
ir gal ne šiaip gera - geriausia ir nepaprastai svarbi,
nes gėlė tik jos dėka galėjo augti ir klestėti.
Bet nežinojo visas sodas, kad šviesa nėra pigi
ir kad saulė, kai nebėr naudos, įpratusi pabėgti...
Egoistė saulė siurbė, ką tik pajėgė, iš sodo -
šilumą, artumą, juoką, kurs tarp medžių sau šnarėjo,
o daugiausiai traukė iš gėlės, nes ši nematė juodo
taško šaukiančio, kad greitai atšalimas prasidės.
Ir galiausiai saulė apsisprendė dingti iš dangaus
ir pavargę sodo medžiai žemėn numetė lapus.
O gėlė, kadaise taip vešėjus, jau daugiau neaugs,
tik nuliūdus dėl lietaus arba dėl ašarų supus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą