Kai dangų neramų užkloja naktis,
Kai lyja lietus ir tau graužia akis
Nelengva surasti tau kelią tarp minčių,
Paklysti tarp pasakų ir tarp paslapčių.
Kai lapkričio vėjas nugairina veidą,
Kai nori šypsotis, bet debesys neleidžia
Tu pameti ramybę, kaip čekį pirkinių
Be jos kiekvieną vakarą tau darosi ilgu.
Tamsu, matyt sunku, ir pats savęs nesupranti,
Šypsais, kvailai viliesi, galbūt supras kiti.
Kai labirintas galvoje neturi išėjimo,
Keistoka juk tikėtis aplinkinių supratimo.
Nukrito medžių lapai ir su pikto vėjo gūsiais
Nusinešė mintis ruduo, pasidabinęs ūsais.
Ironija vėlyvo vakaro mintyse liko,
Kaip kamščiuose užstringa mašina pataikiusi ant piko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą