pasistatysiu vėjų pilį,
užlipsiu laiptais debesų
ir pasislėpsiu naktį tarp žvaigždžių.
manęs tu nesurasi,
kad ir kaip tau reikės,
manęs nėra ir jau daugiau nebeskaudės.
tiesiog norėčiau išplėšti,
puslapius, kur mes abu,
ir pasilikt tik tuos, kur buvo dar ramu.
ir pasilikt tik tuos, kur buvo dar ramu.
nes prieš tau atsirandant
viskas buvo taip paprasta,
o dabar viskas žlugo ir palaidota prarasta.
nesakyk man neliūdėti,
nebemokyt būt savim,
aš pamiršusi save, dėl kitų dar pagyvensiu,
gal užges lange šviesa,
gal patapsim svetimi,
o gal tiesiog prarasiu nuovoką ir per anksti pasensiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą