Vieną kartą užsimerkus jau gali neatsimerkti
Ir paskendusi akloj tamsoj be sustojimo verkti.
Tu gali pamiršti saulę, tu gali pamiršti šviesą,
Savo mintyse paskęsti ir bandyt surasti tiesą.
O kas būtų, jeigu dingtų toks dalykas kaipo jausmas?
Ir pamirštum, kas tai meilė, nežinotum, kas tai skausmas?
Nesidžiaugtumei dėl draugo, nesigraužtum dėl kaltės,
Neliūdėtum dėl lietaus ir nelauktumei sėkmės.
Jeigu vienądien tavas ausis užgožtų vien tyla,
Negirdėtumei Tu juoko, nebyli būtų rauda.
Paukščiai rytmetį nežadintų, nekrykštautų vaikai,
vėlų, tamsų rudens vakarą neskambčiotų lašai.
Jeigu niekada tu lūpų negalėtumei atverti,
Negalėtum pasakyti, kaip norėtum tu gyventi.
Negalėtumei pagirti, negalėtumei paguosti,
Negalėtum sudaužtos širdies švelniu žodžiu paglostyt.
Kaip pasidarys tau liūdna, jausies tuščias ir nykus,
Aš prašau tavęs, Tu prisiminki šiuos kelis žodžius.
Ir kai pats tu sau meluosi, kad nič nieko neturi,
Akys, ausys, lūpos tau primins, brangiausia - ką jauti.
Ir paskendusi akloj tamsoj be sustojimo verkti.
Tu gali pamiršti saulę, tu gali pamiršti šviesą,
Savo mintyse paskęsti ir bandyt surasti tiesą.
O kas būtų, jeigu dingtų toks dalykas kaipo jausmas?
Ir pamirštum, kas tai meilė, nežinotum, kas tai skausmas?
Nesidžiaugtumei dėl draugo, nesigraužtum dėl kaltės,
Neliūdėtum dėl lietaus ir nelauktumei sėkmės.
Jeigu vienądien tavas ausis užgožtų vien tyla,
Negirdėtumei Tu juoko, nebyli būtų rauda.
Paukščiai rytmetį nežadintų, nekrykštautų vaikai,
vėlų, tamsų rudens vakarą neskambčiotų lašai.
Jeigu niekada tu lūpų negalėtumei atverti,
Negalėtum pasakyti, kaip norėtum tu gyventi.
Negalėtumei pagirti, negalėtumei paguosti,
Negalėtum sudaužtos širdies švelniu žodžiu paglostyt.
Kaip pasidarys tau liūdna, jausies tuščias ir nykus,
Aš prašau tavęs, Tu prisiminki šiuos kelis žodžius.
Ir kai pats tu sau meluosi, kad nič nieko neturi,
Akys, ausys, lūpos tau primins, brangiausia - ką jauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą