o žodžiai pasiekia ausis tik tie, kurių visi ir tikisi,
bet kam nuo to geriau? Ne man, ne Tau, nes viskas išsibarsto,
o nuoširdžias mintis nusinešam kartu į duobę karsto.
Dilemom pasipuošę šypsenas bejausmes saujom mėtom,
namus ir židinį šeimos užkamšom vien mintim dėmėtom.
Visi laimingi, visi akli, visi tušti, visur tylu,
visur tiesa, visur melai, kažkur ir Tu esi tarp jų.
Kažkada baltai, dabar niūriai, išpilsim tai, kas neramina,
nes nei žodžiai, nei seni darbai, nakties audrų nenuramina.
Karčios šaknys nesaldžioj minty mus verčia nutylėti tiesą,
bet sakyki, kam geriau bus, jei dabar uždegsiu šviesą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą