Oro pakitimą mes pamatome ant sienų,
jau pamiršome ir išvaizdą, ir kvapą senienų,
visur tik bruzda mintys apie svarbią inovaciją,
Ir akys užmerkiamos prieš merdinčią naciją.
Negalvojam savo galva, tik tuščiai linksim,
nedirbam, o blizgančiom akytėm tik mirksim.
Nepavargstam... Kai kalbos nukrypsta prie nedarbų
ir kai reikia pilti rūgštį ant ištikimų draugų.
Gyvenam praeitim, nes dabartis neįdomi,
savos idėjos mums per prastos ir planai - netobuli,
metam savo takelius dėl nuvalkioto kelio,
ir nors pašnekovas tyli, vis nepadedam ragelio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą